Nedelskite, tapkite genijum

Visų pirma klausimas: ar kada nors esi suabejojęs savo žiniomis? Mat tie, kurie abejoja savo žiniomis turi didesnį potencialą tapti genijais. Jei neabejojate savo žiniomis, manote, kad viską žinote? Ir iš kur žinote, kad aplamai kažką žinote? Juk žinios yra validuotas tikėjimas.

Žmogus, kuris būdamas dar 20 metų suprato, kad žino viską save pasmerkė dvasiniai, emociniai, egzitenciniai mirčiai, jei taip galima vadinti. Tačiau tie, kurie to nepadarė ir visada ieško kažkokių atsakymų ir bando sužinot tai ko jie nežino – bus pranašesni už tuos, kurie viską žino.

Žinoti daug nėra draudžiama ir žinant daug kyla asmenybės vertė visuomenėje, juk vieni kitus vertiname pagal komptencijas – egzistuoja tokia kompetencijų hierarchija. Daug žmonių galėtų būti menininkais, jei jie to norėtų, daug žmonių galėtų būti genijais, jei jie to norėtų.

Aišku nori daug kas, kai kuriems žmonėms atrodo, jog genijais yra gimstama. Jei nebuvote išėjęs iš savo proto – iš kur žinote, kad turite protą? Jei niekada neskanavote savo smegenų iš kur žinote, kad jas turite?

Genialumas, tai nėra kažkokių instrumentų kurimas ar dar kažkas, genialumas yra tiesiog genialus savo realybės išmanymas ir jojo perteikimas materialia išraiška. Viskas, kas turi gilesnę esmę yra menas. Menas, kuris kai kuriems žmonėms yra nesuvokiamas. Ne dėl to, kad jie neturi galimybės jį suvokt, bet dėl to, kad jie net nebando.

Tipinį žmogų sociumas suspaudžia į remus, neva yra kažkoks žaidimas, kurį visi turi žaisti, neva yra kažkokios taisykles. Remus ir visuomenę, kurį kiekvieną genijų ar meninka smukdo sukuriate jūs, nes esate visuomenes dalis.

Kaip žinia žmogus yra bandos gyvūnas ir tai reiškia, kad individualiai niekas nemasto. Jeigu žmogus nutaria mąstyti individualiai banda jam sukelia tokį spaudimą, kad visas entuziasmas išeina per antrą galą.

Žmogus, kuris nori būti genijus privalo suprasti, kad jo suvokiamas pasaulis suteikia jam unikalių žinių – mes iš tikro, pavieniui, nieko nežinome.

Turi telefoną, kompiuterį, bet ar mokėtum tokį sukurt? Nuolatos kuriami objektai įrodo, faktą, kad žmogus turi jėgų keisti dinaminį pasaulį. Dinaminis pasaulis reiškia tai, kad pasaulis aplink mus prisitaiko, mes jį pritaikomi.

Yra dvi nuostatos, kurios nulemia genialumą. Pirmoji nuostata yra tai, kad žmonės galvoja, jog jie yra riboti, taip kūnas ribotas, bet ribas vidines užsidedame mes sau patys, arba jas mums uždeda visuomene. Žmogaus savivertė neturi priklausyti nuo išorinių faktorių, savo vertę mes nustatome sau patys, nes visuomenėje nėra nei vieno žmogaus kuris žino kaip mes turime elgtis. Kita nuostata yra ta, kad žmogus yra neribotas ir jo potencialas neribotas. Potencialas yra meninė išraiška. Jei norite statyti namus ir tiesti kelius ir šluoti gatves bei kasti vandenį – mano mintys jūsų neišvaduos – o gal.

Žinant faktą, kad mes galime kontroliuoti realybę ir viskas priklauso nuo mumyse dominuojančių minčių, kurie ir įtakoja mūsų veiksmus, kurie įtakoja atoveiksmį.

Paprastas įrodymas, kad gali kontroliuoti realybę.

Papratai užrašyk ant sasiuvinio: “įsijungiu metallica fade to black” ir tuomet įsijungi, tai irodo, faktą, kad žmogus gali netik kontroliuoti realybę, bet ir nuspėti realybę, tačiau kai kurie atoveiksmiai užsitesia ilgesniam laikui.

Žmogaus gyvenimas yra geras tada, kai jis save realizuoja. Aš žinau daug žmonių kuriuos kankina menkavertiškumo kompleksas, anihilistinės mintys ir destruktyvus elgesys.

Taip yra todėl, kad vieni turi statyt, o kiti griaut.

Vieni turi sakyt, o kiti daryt. Kiekvienas žmogus atlieka rolę pasaulyje, jo rolė ir yra jo persona, tai kaukė.

Mes taip prisirišame prie žmonių su kuriais jaučiamės gerai, tačiau tikroji asmenybės laisvė yra tuomet, kai jis bando pažinti savyje esantį žvėrį

Pripažinkim, žmogus yra žvėris, barbaras, kuris gali tiek naikinti tiek kurt.

Norėdami pažinti save, mes turime tunoti užsidarę arba išbandyti save ekstremaliose sąlygose. Tunodami savo narve mes pažiname savo filosofinius, dvasinius aspektus, o būdami grėsmėje, mes pastebime savo gebėjimus.

Aišku būti grėsmėje, tai nekomfortabilu, tačiau neišėjus iš komforto, mes tiesiog negalime pažinti savo užslėptųjų aspektu.

Tie, kas sako, jog negalima išeiti iš savo komforto sako mela, o ilgas buvimas nekomforte mums praplečia komforto zona ir tik būdami nekomforte mes tobulėjame.

Pagal kažkieno tyrimus 85% jaunuoliai klasėj nepakelia rankos turėdami klausima, tai rodo, kad žmonės bijo išsiskirti, jei grįžčiau į mokyklos suola, tai sėdėčiau priekyje ir visada kelčiau ranką. Sėdint priekyje mes gauname pačia geriausia informaciją, nes ji sklinda iš šaltinio.

Norėdami gauti tikrąją informacija, mes turime ieškoti informacijos šaltinio, tačiau informacijos tiek daug, kad sunku atrasti šaltini. Visas gyvenimas, tai kaip sugedęs telefonas. Atrodo lyg gyvename vienoje realybėje, tačiau tas sako tą, tas ana, trečia dar kažką ir taip gaunasi, kad realybės mes nesuprantame. Realybė yra tai ką mato visi, tai galima vadinti ir tikrove, galime ginčitis dėl terminu, bet svarbu pagauti prasmę, o ne termina.

Menkavertiškumo kompleksas atsiranda klausant kitų žmonių. Žmogus negali savęs vertinti, jei vienas ar keli žmonės pasakė, kad jis šūdo gabalas, kuris nieko nemoka. Paprasčiausiai, kai kurie žmonės neturi fundamentalaus pamato, kad suprasti sunkiąsias materijas.

Kalbėjimas sunkiosiomis temomis yra ekstremaliai nepopuliaru, sakoma, kad jei nori būt nepopuliarus parodyk savo žinias ir būsi nepopuliarus ne dėl to, kad tu kvailas, o dėl to, kad žmonės tau pavydi, ypač jei esu jų bendraamžis.

Mane žmonės žino kaip nieko neveikianti prikolistą ir filosofą, tačiau žmonės nemato to, kas vyksta už kadro, tol kol jus geriat kavute ar keliaujat po pasaulį, juo žavites, aš renku žinias ir statau namą ant kurio kažkada bus uždėtas stogas.

Taip, gyvenimas sunkus, neteisingas, bet tai jį daro įdomesniu. Mes visi stengiames sukurti toki pasaulį kokiame norėtume gyventi amžinybę iš chaoso darome sistemą. Tokia kaip sistema ji neegzistuoja, egzistuoja žmones kurie sukuria sistemą.

Pasaulis yra neutralus, jame nėra nei geru dalykų, nei blogu, nei laimėtojų, nei pralaimėtoju yra tik tie, kurie jame jau negyvena arba negavo progos pagyventi.

Reikia išprotėti, išprotejimas, kitaip tariant išsimatricinimas, tai nėra išėjimas iš smegenu, tai yra išėjimas iš proto. Žmogus, kuris neturi proto, negali iš jo išeiti. Tai yra reikalinga tam, kad žmogus pamatytu alternatyvų savo subjektyvios realybės pasaulį ir tada darytu išvada.

Jei žmogus yra matęs, tik viena realybės lęšį, jis net nenutuokia, kas vyksta žiūrint pro kitą lęšį, tai yra vadinama alternatyvia sąmone, alternatyvi samone parodo mums kitoki vaizda ir sudrumsčia mūsų turimus įsitikinimus.

Jei nori būti protingas, turi abejoti viskuo, bet ypač savimi ir savo žiniomis, kadangi tas kuris abejoja, nukelia stoga nuo namo ir vat tada, tai atsiveria dangus.

Iš patirties sakau, geriausia būsena yra tuomet, kai žmogus pradeda suprast, kad nesupranta ir tas tarpinis perėjimas iš proto į beprotybe.

Žmogus būdamas savo menkoje sąmonėje yra uždarytas vienas, todėl jis ieško kažkokių atsakymų realybėje, tačiau asmens atsakymu realybėje nėra, nes išoriniame pasaulyje nėra žmogaus. Žmogus ir jo asmenybę yra įkalinti jojo kaukolėje, kitaip tariant smegenyse.

Daug žmonių nežino ko jie nori, jei nėra poreikio išsiskleisti, tai nėra prasmės ir skleistis. Joks augalas neskleistu žiedu, jei nebūtų poreikio ir kažkokios prasmės. Vanduo yra tam, kad jį gerti, žemės planeta tam, kad joje gyventi, kitos planetos ir galaktikos, kad į jas nukeliauti ir taip toliau.

Galime ieškoti prasmių ir visokių įvairenybių, tačiau prisiminti reikia save, nes pakeliui mes pamiršome kas esame, kadangi kol vaikas mažas aplinka jam prikiša į galvą visokiu mastymo šablonų, kuriais jis neabejoja

Esu skaitęs, kad šizofrenija yra aiškus pasaulio matymas, visas pasaulis veikia savaime, vieni tai mato, kiti ne. Todėl geriausia susikurti savo pasaulį aplink save, nors tai yra sunku.

Žmogus gimsta nuogas, jokie namai ir kostiumai jam nepriklauso, o resursai yra išvogti arba jų nėra. Juk nieko iš miesto gamtos nevalgome, nei čia medžiai vaisius augina, nei čia koka kola auga ir taip toliau.

Bet nenoriu kalbėti apie visuomenes problemas, nes kam kalbėti apie problemas, kai jų išspręsti negali.

Genijumi tapti labai paprasta, skirk 8 valandas savęs tobulinimui kasdien. Genijai kaip žinia yra talentingi žmonės, bet talenta galima vystyti bet kokioje srityje, jei tik yra polinkis ir noras, jei žmogus neturi noro, jo jam niekas į galvą neįkiš. Tarkim, jei žmogus nori rašyti ir nerašo, tai jis kenkia pats sau, o ne kitiems.

Mes galime manyti, kad pasaulis yra kažką mums skolingas, bet iš tikro tai mes skolingi pasauliui, nes mūsų visas kūnas iš to pačio dalyko – informacijos ir energijos.

Niekas nežino kaip tas pasaulis susikurė, dėl to tai yra įdomu.

Jei tarkim sėdėsite tusčiam kambaryj, jums išsikreips sąmonė ir kažkas taps miela, o iškreipta samone visada yra vertinga, kadangi jinai siūlo unikalią patirti. Šlamštas tai, ko daug. Gerai tai, ko mažai.

Ir iš tikrųjų, tas, kuris neturi iškreiptos samones sunkiai galės būti genijum. Samonė vienaip ar kitaip išsikraipo, vieni galvoja, kad jie turi laisvą valią, kiti galvoja, kad viskas nulemta, bet iš tikro ar yra kažkokia reikšmė? Juk nėra skirtumo ar žemė apvali ar plokščia ar trikampė, o ir įsitikinti gali tik per paveiksliuką ar vaizdo įrašą, kurį manipuliuoja kas kaip nori ir kiek nori, jei yra sportinis interesas.

Jei žmogus daug mąsto, tai jis pasiekia tokį lygį, kad pats nieko nesupranta, o jei žmogus pats savęs nesupranta, tai jo suprasti kiti ir negali, tačiau mums nereikia supratimo, mums reikia, kad informacija, kurią mes skleidžiame rezonuotu su kitais, o rezonuoja absoliučiai viskas.

Šlamštas traukia šlamštą, genialumas – genialuma.

Jeigu žmogus mato neapsakomai didelį kiekį negatyvo pasaulyje, tad jis turi skleist šviesą.

Būdamas tamsoje, žiūrėk į šviesą. Būdamas šviesoje – žiūrėk į tamsą, kadangi žmogus turi rpraeiti per visas roles. Juk jis čia vienas, sakau tai todėl, kad neįmanoma sužino ar dar kažkas egzistuoja už savo paties realybės. Juk net ir mokslininkai tvirtina, kad niekas nevyksta, jei niekas nežiūri.

Yra sistema, kuri generuoja mums vaizdus, duoda mums informacija ir kitaip mus kontroliuoja, o mes kaip sliekai besirausiantys žemėje sekame visa informaciją.

Normalūs, standartiniai žmonės bando viską kategorizuoti ir strukturizuoti, nes sukurti kiekvienam po atskira kategorija yra tiesiog daug darbo, tad įsigalioja visokie stereotipai ir visoks kitoks panašus mėšlas.

Žmogus, kuris mato problemas visada save slopins, juk idealios dienos niekada neateina. O jei realybė nesiduoda pokyčiams belieka tik laukti.

Įvairioms problemoms yra daug sprendimo būdų, tačiau reikia gerai suprasti problemą, kad ją išspręsti.

Tas pats ir su realybę, niekas jos nesupranta, tad negali jos apibrėžti – tiesiog genialus dievo kūrinys yra visa šita matrica, matrica, tai realybė, kuri veikia savaime.

Matrica galima atpažinti pagal savaime veikiančius elementus. Jei esate materialus, esate matricoje, jei esate nematerialus – jusu nėra materialiame pasaulyje.

Žmogus yra minčių, emociju ir kūno, proto mišinys, tačiau jis nėra kiekvienas atskiras elementas, juk jei nupjauna tau koja, tai jau nebetavo koja. Tai šiaip koja.

Kaip ir vanduo, jį išgeri ir jis virsta tavimi.

Visatoje viskas tranformuojasi, informacija niekur nedingsta ir energija keičia pavidalą.

Tikrojo pasaulio paveikslo niekas nežino, ekrane mes matome realybės fragmentą.

Va rašau tekstą, kuriu naują informaciją.

Tam, kad kažką sukurti, reikia turėti įrankius, jei žmogus neturi įrankių ir sąlygu – jis papraščiausiai negali nieko sukurt, o ir įrankius reikia susikurt sau pačiam, tad nereikia atmesti sferu, kurios nėra išrastos.

Šiandienos paistalai yra rytojaus technologija.

Svarbiausia žmogu užvesti ant teisingu minčiu, ir kai jis teisingoje kryptyje, jis gali veikti pats. Išsilaikyti ir nenumirti, bet jei žmogus neužvestas ant teisingos krypties, tai jis niekada savęs ir neišlaikys.

‘Reikalingi žmogui geri pamatai tiek praktiniai, tiek teoriniai ir jei jums niekas nesupiso proto, tai supisiu aš, jei man leisite. SKA ŠKIA.